Yra toks nugaros skausmas, kurio nepavadinsi drama, bet jis tyliai sugadina dieną. Tu tarsi gali dirbti, gali vairuoti, gali net pasilenkti, tik viskas vyksta su vidiniu „atsargiai“. O vakare, kai norisi tiesiog ramybės, kūnas dar labiau susitraukia. Man taip buvo po kelių savaičių intensyvaus darbo prie kompiuterio. Ir tada pirmą kartą supratau, kad elektrostimuliatoriai nėra skirti stebuklams. Jie skirti tam, kad grąžintų kūnui šansą atsipalaiduoti, kai pats jau nebesugebi.
Tik svarbu žinoti, kada tai iš tiesų veikia, o kada geriau daryti paprasčiau: pailsėti, išsimiegoti, pasivaikščioti, išgerti vandens.
Nugaros skausmas po sėdėjimo – kai kūnas užstringa vienoje pozoje
Jeigu skausmas atsiranda po ilgo sėdėjimo, dažnai tai būna įtampa, o ne „rimta bėda“. Tu jautiesi lyg susispaudęs. Pečiai kyla į viršų, sprandas kietas, juosmuo įtemptas. Tokiu atveju elektrostimuliatorius dažnai praverčia kaip greitas atlaisvinimas.
Švelnesnis režimas, kur pojūtis lengvas, dažnai padeda greičiau nurimti. Ne todėl, kad jis „sutaiso“ nugarą, o todėl, kad jis padeda kūnui nustoti spausti. Ir kai kūnas atleidžia, atsiranda vietos judesiui. Po seanso man geriausiai suveikia paprastas dalykas: atsistoti, lėtai pasilenkti, keli kartai į šonus, be jėgos, be spaudimo. Tiesiog grįžti į normalų kūną.
Skausmas po fizinio krūvio – kai norisi atsigauti, o ne spausti toliau
Po sporto skausmas būna kitoks. Kartais tai normalus raumenų maudimas, kartais tai pertempimas, kartais tiesiog per didelis krūvis vienai vietai. Čia labai lengva suklysti, nes norisi „greitai sutvarkyti“ ir vėl grįžti į režimą.
Elektrostimuliatoriai šioje vietoje dažniausiai praverčia atsistatymui, kai pasirinktas ramesnis režimas ir protingas laikas. Jeigu tu po treniruotės jau jautiesi pervargęs, agresyvus raumenų „traukimas“ gali dar labiau išvarginti. Tada geriau rinktis tai, kas ramina ir leidžia atsipalaiduoti. Man patinka seansas vakare, kai jau aišku, kad šiandien daugiau nieko nespausiu. Kūnas tada priima geriau, net nuotaika pagerėja.
Tonusas kasdienybėje – kai reikia „pajudinti“, bet nėra laiko sportui
Būna laikotarpiai, kai sportas dingsta. Vaikai, darbai, kelionės, nuovargis, ir staiga pastebi, kad kūnas prarado gyvumą, o laikysena „sukrito“. Tokiu metu elektrostimuliatoriai gali būti kaip mažas priminimas raumenims, kad jie dar egzistuoja.
Čia svarbu lūkestis. Tai nepakeis treniruotės, nepavers tavęs sportininku. Bet tai gali padėti suaktyvinti vietą, kuri visada tingi: sėdmenys, šlaunys, viršutinė nugaros dalis. Jeigu tu po tokio seanso bent trumpai pajudi, pasivaikštai ar padarai kelis lėtus pratimus, efektas būna daug malonesnis. Vienas dalykas „užkuria“, kitas duoda judesį, ir kūnas pradeda jaustis gyvesnis.
Kada geriau nestumti savęs ir neskubėti
Čia būna slidus momentas. Kai skauda, žmogus kartais nori didinti stiprumą, nes galvoja: „jeigu stipriau, vadinasi geriau“. Dažnai būna priešingai. Jei pojūtis nemalonus, jei norisi iškart nuimti, jei po seanso vieta dar labiau susikausto, tai ženklas sustoti.
Ir dar. Jeigu skausmas aštrus, naujas, atsiradęs po traumos, ar jei jis plinta, trukdo judėti, tada namų priemonės neturėtų būti pagrindinis planas. Tokiu atveju svarbiau pasitikrinti, kas vyksta. Čia jau ne apie įrenginį, čia apie sveikatą, paprastai.
Kaip išsirinkti, kad paskui nenaudotum „dėl sąžinės“
Geras pirkinys yra tas, kurį tu realiai naudoji. Todėl renkantis žiūrėk į paprastumą: aiškūs režimai, aiškus valdymas, patogūs elektrodai, normalus jausmas ant odos. Jeigu viskas erzina, įrenginys liks stalčiuje.
Man geriausias kriterijus yra labai žmogiškas. Jeigu po pirmos savaitės tu bent kelis kartus pagalvoji „gerai, kad turiu“, vadinasi pataikei. Elektrostimuliatoriai praverčia tada, kai jie tampa tavo rutiną palaikančia pagalba: nugarai po darbo, kūnui po krūvio, tonusui kai trūksta judesio. Ir kai tai susidėlioja, namuose atsiranda daugiau lengvumo, truputį daugiau ramybės, ir mažiau to vidinio „atsargiai“.