Vienas Kauno rajono ūkininkas ilgai negalėjo suprasti, kodėl jo kriaušės sandėlyje suminkštėja anksčiau, nei turėtų. Temperatūra buvo tinkama, drėgmė irgi. Paaiškėjo, kad kaltas kaimynystėje gulėjęs obuolių derlius, tiksliau, dujos, kurias abi šios kultūros gana intensyviai išskiria.
1. Vaisiai tarpusavyje bendrauja dujomis
Etilenas yra natūralios dujos, kurias išskiria bręstantys vaisiai. Vieni produktai jam tiesiog jautrūs, kiti patys jį gamina dideliais kiekiais. Obuoliai ir kriaušės priklauso antrajai grupei, o kriaušės išskiria dar daugiau nei obuoliai, todėl laikyti šias dvi kultūras vienoje patalpoje tiesiog neapsimoka.
Panaši istorija su bananais. Jie yra labai jautrūs etilenui ir kartu patys jį išskiria, todėl kaimynystė su kitais vaisiais greitai virsta pajuodusiais lukštais. Bulvės, kopūstai, morkos, agurkai ir petražolės taip pat reaguoja į etileną, nors patys jo beveik negamina.
Praktinė išvada paprasta: sandėlio planas turi prasidėti ne nuo kvadratinių metrų, o nuo produktų sąrašo. Daugiasekcijinė kamera su skirtingais temperatūros režimais dažnai išsprendžia problemą, tik montuojant pertvarą būtina nutraukti šiluminį tiltelį tarp sekcijų.
Todėl profesionalūs sandėliai vaisius grupuoja ne pagal patogumą, o pagal jautrumą etilenui ir reikalingą drėgmę. Toks skirstymas atrodo perteklinis, kol nesuskaičiuoji, kiek prekės nurašoma per sezoną. Dažniausiai paaiškėja, kad papildoma pertvara atsiperka jau pirmaisiais metais.
2. Temperatūra, drėgmė ir kiekvieno produkto įpročiai
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro sodininkystės ir daržininkystės instituto duomenimis, optimalios sąlygos skiriasi labiau, nei atrodo. Bulvėms reikia nuo +7 iki +10 laipsnių ir 90–95 procentų drėgmės, o kopūstams, burokėliams ir morkoms nulio laipsnių su 95–98 procentų drėgme.
Svogūnams ir česnakams tinka 0–+2 laipsniai, bet drėgmė jau visai kita – 65–70 procentų. Agurkai laikomi +10–+13, pomidorai +8–+15, vynuogės apie nulį su 85 procentų drėgme. Todėl šaldymo kamera projektuojama pagal konkretų asortimentą, o ne pagal bendrą kvadratūrą, ir tik po to skaičiuojama reikalinga įrangos galia.
Universalaus režimo iš esmės nėra. Kai viename sandėlyje reikia laikyti ir žalumynus su šimtaprocentine drėgme, ir svogūnus, kuriems drėgmė kenkia, sprendimas beveik visada bus kelios atskiros zonos. Priešingu atveju dalis derliaus nurašoma dar prieš pasiekiant pirkėją.
Prie temperatūros ir drėgmės prisideda dujų sudėtis patalpoje. Kameros su drėgmės ir anglies dioksido kontrole naudojamos vaisiams, daržovėms, grybams ir gėlėms laikyti ilgesnį laiką, kai reikia išsaugoti ne tik išvaizdą, bet ir vitaminus bei prekinę vertę iki pat pavasario.
3. Kai kamera statoma ne daržovėms
Mėsos sandėliavimas turi savų reikalavimų. Nesupakuotos atšaldytos mėsos sultys patenka ant grindų ir yra ėsdinančios, todėl grindys turi būti chemiškai atsparios. Naudojamos arba daugiasluoksnės plokštės, padengtos maistui tinkamu nerūdijančiuoju plienu, arba betono grindys su atsparia danga.
Gėlėms skirtose kamerose palaikoma nuo +2 iki +8 laipsnių, o viena ar dvi sienos dažnai daromos iš stiklo paketo, kad prekė būtų ir laikoma, ir rodoma. Stiklas bei grindų izoliacijos nebuvimas padidina šilumos srautą, todėl agregatas parenkamas galingesnis.
Talpa svyruoja nuo dviejų kubinių metrų iki kelių dešimčių tūkstančių, o žemos temperatūros kamerose paprastai palaikoma nuo -15 iki -25 laipsnių. Kaina priklauso nuo dydžio, plokščių storio, durų tipo ir įrangos gamintojo, todėl skirtumas tarp projektų būna labai didelis.
Pati konstrukcija dažniausiai renkama iš daugiasluoksnių plokščių, kurių plotis svyruoja nuo tūkstančio iki tūkstančio dviejų šimtų milimetrų. Montuojant svarbiausia išvengti šilumos tiltelių kampinėse sandūrose, nes būtent ten susiliečia vidinės ir išorinės metalinės dalys ir prasideda nematomi nuostoliai.