Trisdešimt procentų. Tiek vidutiniškai šilumos prarandama per langus tipiniame Lietuvos daugiabučiame, pastatytame iki devyniasdešimtųjų. Dar dvidešimt penki procentai — per išorines sienas. Penkiolika — per stogą. Dešimt — per grindis virš rūsio. Likusi dalis — per vėdinimą, durų tarpus, šiluminius tiltelius ir kitas vietas, kurių daugelis gyventojų net neįtaria.
Šie skaičiai nėra abstraktūs. Jie reiškia konkrečius eurus, kurie kiekvieną žiemą iškeliauja pro pastato konstrukcijas į lauką ir niekada negrįžta. Vidutinio dydžio bute senosios statybos name tai gali reikšti nuo trijų šimtų iki penkių šimtų eurų per žiemos sezoną — pinigus, kurie tiesiogiai šildo lauko orą.
Kaip atrodo šilumos nuostolių žemėlapis
Termovizinė kamera, nukreipta į tipinį nerenovuotą daugiabučio fasadą šaltą žiemos rytą, parodo vaizdą, kuris atrodo beveik sirrealistiškai. Langų zonos šviečia raudonai — tai karštos vietos, kur šiluma patenka tiesiai į lauką. Sienų plotai, ypač ties perdangomis, šviečia oranžiškai — čia šiluminiai tilteliai, per kuriuos betonas veda šilumą kaip laidininkas. Balkono plokštės švyti ryškiai — jos yra praktiškai neapšiltintos ir veikia kaip radiatoriai lauke.
Toks žemėlapis yra vizualus įrodymas to, ką žmonės jaučia, bet negali paaiškinti — kodėl šalia lango šaltai, kodėl kampas drėgnas, kodėl sąskaita tokia didelė, nors termostatą jau nusukai iki maksimumo.
Skaičiai, kuriuos svarbu suprasti
Šiluminė energija matuojama kilovatvalandėmis per kvadratinį metrą per metus (kWh/m²/metus). Šis rodiklis parodo, kiek energijos reikia pastatui šildyti. Senosios statybos daugiabučiai dažnai turi rodiklį tarp šimto penkiasdešimties ir dviejų šimtų penkiasdešimties kWh/m² per metus. Renovuoti pastatai — tarp penkiasdešimties ir devyniasdešimties. Naujos statybos A++ klasės namai — mažiau nei trisdešimt.
Skirtumas yra astronomiškas. Žmogus, gyvenantis renovuotame pastate, gali mokėti du ar tris kartus mažiau už šildymą nei jo kaimynas nerenovuotame pastate, net jei abu butai yra to paties dydžio ir tame pačiame rajone.
Šios informacijos nėra ant pastato fasado. Jos nėra ir nuomos ar pardavimo skelbimuose — nors pagal įstatymą turėtų būti. Vienintelė vieta, kur šie skaičiai yra tiksliai dokumentuoti — tai pastato energetinė vertinimo ataskaita, oficialiai vadinama naudingumo sertifikatu, kuriame surašyti visi pastato rodikliai ir šiluminė klasė.
Kur prarandama daugiausiai — konkrečiai
Yra penki pagrindiniai šilumos nuostolių šaltiniai, ir jų proporcijos skiriasi priklausomai nuo pastato tipo.
Langai ir durys. Seni dviejų stiklų langai praleidžia maždaug penkis kartus daugiau šilumos nei modernūs trijų stiklų paketai su argonu. Tai didžiausias vienkartinis pokytis, kurį gali atlikti individualus buto savininkas — pakeitus langus, šildymo sąskaita gali sumažėti nuo dvidešimties iki trisdešimties procentų.
Išorinės sienos. Tipiniame plokštuminiame daugiabučiame sienos storio ir izoliacijos prasme atitinka maždaug trečdalį šiuolaikinių reikalavimų. Tai reiškia, kad per sienas prarandama tris kartus daugiau šilumos, nei turėtų būti. Sienų apšiltinimas yra kolektyvinis sprendimas, nes sienos priklauso visam pastatui, ne individualiam butui.
Stogas. Viršutiniuose aukštuose gyvenantys žmonės tai žino geriausiai — jų lubos žiemą yra šalčiausios, ir šildymo sąskaita visada didesnė nei kaimynams žemiau. Stogo izoliacija dažnai yra pigiausias ir efektyviausias renovacijos elementas — nedidelės investicijos duoda didelį efektą.
Rūsys ir grindys. Pirmame aukšte gyvenantys žmonės turi analogišką problemą — šaltos grindys, drėgmė, aukštesnės šildymo sąskaitos. Rūsio perdangos izoliacija yra mažiau matoma, bet ne mažiau svarbi.
Šiluminiai tilteliai. Tai yra vietos, kur konstrukciniai elementai — balkonų plokštės, sąramos, perdangos — veda šilumą tiesiai iš vidaus į lauką. Jie nematomi plika akimi, bet termovizinė kamera juos parodo ryškiai. Šiluminiai tilteliai ne tik neša šilumą, bet ir sukuria kondensacijos zonas, kuriose vėliau atsiranda pelėsis.
Ką su tuo daryti
Pirmasis žingsnis — žinoti. Dauguma žmonių tiesiog moka sąskaitas, negalvodami, ar galėtų mokėti mažiau. Informacija apie pastato energetinę būklę yra pirmas žingsnis link sprendimo. Kai matai konkrečius skaičius — kur kiek prarandama, kokia klasė, kokie rodikliai — galima priimti racionalius sprendimus.
Antrasis žingsnis — prioritetizuoti. Ne visos investicijos yra vienodai efektyvios. Langų keitimas dažniausiai turi geriausią kainos ir efekto santykį individualiame bute. Stogo ir sienų izoliacija — kolektyviniame lygmenyje. Šilumos recuperatorius — kaip papildoma priemonė jau apšiltintame bute.
Trečiasis žingsnis — veikti kolektyviai. Daugiabučių renovacija per valstybės programą vis dar yra ekonomiškai efektyviausias kelias. Valstybė padengia dalį išlaidų, o grąža atsiranda iš sumažintų šildymo sąskaitų, padidėjusios turto vertės ir geresnio gyvenimo komforto.
Galutinis skaičiavimas
Senas penkerių aukštų daugiabutis su keturiasdešimt butų, kuriame vidutinė šildymo sąskaita per sezoną yra keturi šimtai eurų vienam butui, per metus išleidžia šešiolika tūkstančių eurų šildymui. Po renovacijos ta suma gali sumažėti iki šešių–aštuonių tūkstančių. Skirtumas — aštuoni–dešimt tūkstančių eurų per metus visam pastatui.
Per dvidešimt metų tai yra nuo šimto šešiasdešimties iki dviejų šimtų tūkstančių eurų. Tai yra šilumos, kuri šiandien tiesiogiai keliauja pro sienas ir langus, vertė pinigais.
Kiekvienas šių eurų šiandien yra matomas — reikia tik pažiūrėti per tinkamą prizmę. Ir ta prizmė pradeda nuo skaičių, kurie guli vienoje konkrečioje ataskaitoje.
Šaltinis: Energinio naudingumo sertifikatas