Yra senas posakis: laidotuvės nėra mirusiajam, jos yra tiems, kurie lieka. Tai paprasta tiesa, ir kartu ji daug pasako apie tai, kodėl atsisveikinimo ceremonija šiandien atrodo kitaip nei prieš dvidešimt metų. Lietuvoje, kaip ir daugumoje Vakarų šalių, ryškėja viena tendencija — vis daugiau žmonių planuoja savo arba savo artimųjų ceremonijas pasaulietiniu būdu, be tradicinės bažnytinės struktūros.
Tai nėra paprastas religijos atsisakymas. Tai yra gilesnis pokytis, kurį verta suprasti. Šis straipsnis yra apie tai, kaip atrodo pasaulietinė atsisveikinimo ceremonija, kuo ji skiriasi nuo religinės, ir kodėl ji vis dažniau atsiranda Vilniaus šarvojimo salėse.
Iš kur atsiranda šis pokytis
Lietuvos visuomenė per pastaruosius trisdešimt metų pasikeitė dramatiškai. Religingumas, kuris devyniasdešimtajame dešimtmetyje atrodė kaip pamatas, dabar yra žymiai diferencijuotesnis. Žmonės pasiskirsto tarp aktyviai praktikuojančių katalikų, krikščionių su nominaliu santykiu su bažnyčia, agnostikų, ateistų, kitų religijų atstovų, kuriems Lietuvoje vis dažniau atsiranda namai.
Šis pokytis matosi ir paskutiniame gyvenimo etape. Velionis, kuris visą savo gyvenimą nesilankė bažnyčioje, dažnai nepageidauja, kad jo atsisveikinimas vyktų pagal bažnytines tradicijas. Šeima, kuri norėtų pagerbti tikrąjį žmogaus charakterį, ieško kitokios formos.
Ir čia atsiranda pasaulietinė ceremonija. Ji nėra niekuo blogesnė už religinę. Ji nėra niekuo geresnė. Ji yra tiesiog kitokia, ir kai kurioms šeimoms — tinkamesnė.
Kuo skiriasi struktūra
Tradicinė katalikiška laidotuvių ceremonija turi gana fiksuotą struktūrą. Mišios bažnyčioje arba šarvojimo salėje, su kunigo dalyvavimu, su konkrečiomis maldomis, su giesmėmis. Eisena į kapines. Maldos prie kapo. Šventinto vandens apipurškimas. Užkapinimas. Visa tai trunka 2-3 valandas pagal nusistovėjusią tvarką.
Pasaulietinė ceremonija neturi vieningos struktūros. Tai yra ir jos privalumas, ir iššūkis. Privalumas — galima pritaikyti prie konkretaus žmogaus charakterio, šeimos kultūros, draugų rato. Iššūkis — reikia patiems sukurti struktūrą, kurią religinis ceremonialas suteiktų automatiškai.
Tipinė pasaulietinės ceremonijos struktūra, kuri pasiteisina daugumoje atvejų:
Pradžia (15 minučių). Atvykstantys dalyviai sveikinasi, pasisako kondoleansus šeimai, užima vietas. Tyliai groja muzika, kurią velionis mėgo arba kuri tinka momentui.
Pasveikinimas (5 minutės). Vienas iš ceremonijos vedėjų — gali būti šeimos narys, draugas, profesionalus ceremonijos vedėjas — kalba. Padėkoja atvykusiems, įveda į ceremoniją.
Velionio gyvenimo apžvalga (15-20 minučių). Tai yra centrinė pasaulietinės ceremonijos dalis. Pasakojama velionio gyvenimo istorija — kur gimė, kuo užsiėmė, ką pasiekė, ką mylėjo, kuo skyrėsi nuo kitų. Tai gali pasakyti vienas žmogus arba keli.
Asmeniniai prisiminimai (15-30 minučių). Šeimos nariai, draugai, bendradarbiai pasakoja savo istorijas. Tai dažnai būna emociškai stipriausia ceremonijos dalis — ten ateina juokas, ten ateina ašaros, ten matoma, koks žmogus iš tikrųjų buvo daugumai aplinkinių.
Muzikos arba kūrybos akimirka (5-10 minučių). Velionio mėgta daina, eilėraštis, jo paties parašytos eilutės, mėgta poezija. Tai yra emocinė pauzė, leidžianti susikaupti.
Atsisveikinimas (10-15 minučių). Žmonės eina po vieną prie karsto arba urnos. Tai gali būti gėlės padėjimas, paskutinis žvilgsnis, asmeninis žodis. Šeima stovi šalia, priima paskutinius kondoleansus.
Užbaigimas (5 minutės). Vedėjas dar kartą padėkoja visiems, paaiškina, kas vyks toliau (ar bus kapinės, ar bendra vakarienė), ir uždaro ceremoniją.
Tipinė pasaulietinė ceremonija trunka 1,5-2 valandas. Trumpiau nei religinė, paprastai paprastesnė, bet nesumažintai prasminga.
Vietoj kunigo: ceremonijos vedėjas
Vienas iš didžiausių klausimų pasaulietinėje ceremonijoje — kas vadovauja procesui? Religinėje ceremonijoje tai yra kunigas, kuris turi paruošimą, autoritetą, žino struktūrą iki smulkmenų. Pasaulietinėje variante reikia sąmoningai pasirinkti, kas vykdo šią funkciją.
Yra keletas variantų:
Šeimos narys. Sūnus, dukra, brolis, sesuo, kuris turi viešojo kalbėjimo gebėjimų ir emocinę jėgą stovėti per visą ceremoniją. Tai yra labai asmeniškas pasirinkimas, bet jis sunkus — žmogus, kuris pats giliai gedi, gali sunkiai vykdyti vedėjo funkciją.
Artimas draugas. Geras pasirinkimas, ypač jei velionis turėjo žmogų, kuris jį giliai pažinojo ir geba kalbėti viešumoje. Šeimai jis gali būti emocinė pagalba, ne dar vienas darbo elementas.
Profesionalus ceremonijos vedėjas. Vis dažnesnis pasirinkimas. Yra žmonių, kurie specializuojasi pasaulietinėse atsisveikinimo ceremonijose. Jie ateina su patirtimi, su empatija, su gebėjimu sukurti tinkamą emocinį tono lygį, su žinojimu, kaip vesti grupę per sunkius momentus.
Laidojimo paslaugų teikėjo darbuotojas. Kai kurios laidojimo įmonės turi savo komandas, kurios gali atlikti šią funkciją. Tai paprastai yra žmonės, kurie matė šimtus ceremonijų, supranta dinamiką, gali vesti procesą saugiai.
Apie kalbas: kas sako ką
Asmeniniai prisiminimai yra centrinė pasaulietinės ceremonijos dalis, ir verta pagalvoti, kaip juos organizuoti.
Kviečiama iš anksto. Geriausia, kai šeima pakviečia 3-5 žmones kalbėti iš anksto, su porą dienų pasiruošimo. Tai gali būti vyresniausias šeimos narys, geriausias draugas, kolega, kaimynas. Skirtingi balsai sukuria pilnesnį žmogaus paveikslą.
Atvirieji kvietimai. Kai kurios šeimos kviečia visus, kas nori, pasidalinti prisiminimu. Tai veikia mažose, intymiose ceremonijose, bet gali būti rizikinga didesnėse — kalbų gali būti per daug, arba viena gali nuvesti į keistą kryptį.
Kalbų ilgis. Trumpesnės yra geriau. 3-5 minutės yra pakankamai, kad žmogus pasakytų svarbiausią dalyką. Ilgesnės kalbos dažnai praranda dėmesį.
Asmeniniai vs bendrieji. Pasidalinimai turi būti konkretūs. Ne „jis buvo geras žmogus”, o „atsimenu vieną kartą, kai…”. Konkretūs prisiminimai sukuria gyvenimo paveikslą, bendrieji žodžiai praeina nepalikę įspūdžio.
Ašaros yra normalu. Žmogus, kuris kalba ir prarado balsą iš susijaudinimo, yra ne ceremonijos sutrikdymas. Tai yra labiausiai autentiškas šios dienos momentas. Geras vedėjas leidžia tylai būti, kol kalbėtojas atsigaus, arba švelniai padeda jam užbaigti.
Muzika: balsas, kurio negalima sutapatinti
Muzika pasaulietinėje ceremonijoje yra ypač svarbi, nes ji pakeičia tai, ką religinėje ceremonijoje suteikia giesmės. Ji sukuria emocinį tono ir pereina tarp kalbų skyrių.
Praktikoje veikia kelios pasirinkimo strategijos:
Velionio mėgta muzika. Klasikiniu pavyzdžiu — žmogus, kuris visą gyvenimą klausė klasikos, gauna Mocartą savo ceremonijoje. Žmogus, kuris dievino rocką — dera AC/DC arba Pink Floyd. Tai yra tiesiogiausias asmenybės atspindys, ir nereikia jo bijoti.
Šeimos arba draugų atliekama muzika. Jei šeimoje yra muzikantas, jo gyvai atliekamas kūrinys yra galingiausias dovana. Tai gali būti instrumentinis kūrinys, daina su tekstu, eilėraštis su muzikiniu palydėjimu.
Tylios pauzės. Kartais svarbiausia muzika yra jos nebuvimas. Minutė tylos po kalbos yra galingesnė nei bet kokia melodija. Tylos nereikia bijoti — ji yra ceremonijos dalis.
Vieta ir aplinka
Tradiciškai laidotuvių ceremonija vyksta bažnyčioje arba šarvojimo salėje. Pasaulietinės variantai turi daugiau lankstumo, bet praktiniai apribojimai išlieka.
Vilniuje pagrindinės pasirinktys yra šarvojimo salės, kurios yra paruoštos atsisveikinimo ceremonijoms. Jos turi tinkamą garso įrangą, sėdimas vietas, vietą karstui ar urnai, gėlių išdėstymo vietas. Tos pačios salės gali talpinti ir religinę, ir pasaulietinę ceremoniją — skirtumas yra tik turinys, ne aplinka.
Kai kurios šeimos pasirenka netradicines vietas — gamtos kampelius, asmeninių namų sodus, kultūros vietas, kurios buvo svarbios velioniui. Tai yra galimybė, bet ji turi savo iššūkius — orai, dalyvių kiekis, garso įranga, prieiga vyresniems žmonėms. Praktinė taisyklė — tradicinė vieta dažniausiai yra geresnis pasirinkimas, jei nėra labai stiprios priežasties rinktis kitur.
Verta paminėti ir tai, kad pasaulietinę ceremoniją dažnai pasirenka šeimos, kurios renkasi ir kremavimą — abu sprendimai dera viename pasaulėžiūros lauke, paprastesniame ir mažiau ritualiniame. Šiuo atveju ceremonijos centre yra ne karstas, o urna, ir struktūra šiek tiek skiriasi — pavyzdžiui, dažniau pasirenkama jaukesnė salė, mažiau formalus išdėstymas. Profesionalūs kremavimo paslaugos teikėjai paprastai turi patirties organizuoti ir tokio formato atsisveikinimus.
Klausimai, kurie iškyla šeimose
Tarp šeimos narių dažnai yra skirtingų nuomonių, kai svarstomas pasaulietinės ceremonijos pasirinkimas. Štai dažniausi klausimai ir mintys, kurios padeda priimti sprendimą:
„Tai bus pernelyg šaltas atsisveikinimas.” Tai gali būti, jei ceremonija nėra paruošta su rūpesčiu. Bet pasaulietinė ceremonija, kurioje yra autentiškų prisiminimų, asmeninės muzikos, šiltos ceremonijos vedėjos, gali būti emociškai gilesnė nei mechaniškai vykdoma religinė.
„Senesni šeimos nariai nesupras.” Tai dažnai pervertinta. Vyresnieji žmonės dažniausiai labiau dėmesį skiria tam, kad atsisveikinimas yra orus ir pagarbus, ne tam, ar yra kunigo. Su tinkamu pasiruošimu ir paaiškinimu jie dažnai geriau priima pasirinkimą, nei galvojama.
„Be religinio aspekto nebus ramybės.” Ramybė ateina ne iš religijos, o iš to, kad atsisveikinimas atitinka velionio gyvenimą. Žmogus, kuris niekuomet nesilanke bažnyčioje, gauna mažiau ramybės nuo tradicinių mišių, nei nuo asmeninio, autentiško pasakojimo apie jo gyvenimą.
„O kas, jei šeimos nariai turi skirtingus įsitikinimus?” Tai yra realus klausimas. Sprendimas dažnai yra mišri ceremonija — pradedanti su trumpa malda tiems, kurie to pageidauja, paskui pereinanti į pasaulietinę dalį. Arba dvi atskiros ceremonijos — bažnytinė artimajame rate, pasaulietinė platesniame.
Vieta paslaugų teikėjui
Profesionalus laidojimo paslaugų teikėjas, kuris dirba šiandienos Vilniuje, paprastai turi patirties tiek su tradicinėmis, tiek su pasaulietinėmis ceremonijomis. Geras laidojimo paslaugų teikimas Vilniuje apima ne tik techninį atsisveikinimo organizavimą, bet ir pagalbą šeimai apsisprendžiant dėl ceremonijos formos, struktūrą, balansavimą tarp skirtingų šeimos narių norų.
Kreipiantis į paslaugų teikėją, nereikia bijoti pasakyti: „norėtume pasaulietinės ceremonijos, bet nežinome, kaip ją suorganizuoti”. Tai yra normalus, dažnas prašymas. Profesionalus partneris padės sukurti struktūrą, pasirinkti vedėją, pasirūpinti technine puse, kad šeima galėtų sutelkti dėmesį į emocinį turinį.
Galutinė mintis
Atsisveikinimo ceremonija nėra renginys. Tai yra perėjimo veiksmas — tarp gyvenimo ir atminties, tarp buvimo ir nesančio, tarp dabar ir visada. Ji turi vieną tikslą — leisti tiems, kurie liko, pradėti gedėjimą su pagarbiu, prasmingu žingsniu.
Kaip ji vyks — su kunigu ar be jo, su giesmėmis ar su rocku, bažnyčioje ar šarvojimo salėje — yra antrinis klausimas. Pirmasis ir vienintelis svarbus klausimas yra šis: ar tai atspindi tikrąjį žmogų? Ar šeima ir draugai išeina iš jos su jausmu, kad pagerbė tą, kas buvo? Ar ji palieka tylios ramybės pojūtį, ne neaiškumo?
Tinkamai paruošta pasaulietinė ceremonija atsako į visus šiuos klausimus taip pat gerai, kaip tinkamai paruošta religinė. Ir tai yra esmė. Forma yra įrankis. Pagarba ir tikras atsisveikinimas — yra tikslas.