Glutationo pavadinimą dar prieš kelerius metus dažniau buvo galima išgirsti kalbant apie biochemiją, o dabar jis pasirodo diskusijose apie savijautą, odą, sportą ir intravenines procedūras. Internete jam priskiriama tiek skirtingų savybių, kad lengva susidaryti įspūdį apie kažkokią išskirtinę medžiagą, kurios organizmui nuolat trūksta.
Realybė įdomesnė. Glutationas žmogaus organizmui nėra svetimas junginys. Jį mūsų ląstelės gamina pačios, o jo atliekamas darbas glaudžiai susijęs su apsauga nuo oksidacinio streso. Tačiau faktas, kad medžiaga organizme svarbi, dar nereiškia, jog papildomas jos kiekis visiems suteiks vienodą naudą.
Glutationą organizmas gamina pats
Glutationas yra iš trijų aminorūgščių – glutamato, cisteino ir glicino – sudarytas junginys. Jo yra daugelyje organizmo ląstelių.
Viena geriausiai žinomų glutationo funkcijų yra dalyvavimas antioksidacinėje apsaugoje. Kasdien vykstant medžiagų apykaitos procesams susidaro reaktyvių junginių. Glutationas dalyvauja reakcijose, kurios padeda palaikyti ląstelių oksidacijos ir redukcijos pusiausvyrą.
Jis susijęs ir su kitais biologiniais procesais, įskaitant tam tikrų medžiagų apykaitą bei fermentų veiklą.
Dėl to glutationas neretai vadinamas vienu svarbiausių organizmo antioksidantų. Tik šio apibūdinimo nereikėtų painioti su pažadu, kad kuo daugiau glutationo gausime, tuo geriau jausimės.
Kodėl atsirado glutationo lašelinės?
Vienas iš būdų glutationą suleisti į organizmą yra intraveninė infuzija. Medžiaga tuomet patenka į kraujotaką apeidama virškinamąjį traktą.
Būtent šis vartojimo būdas sulaukė nemažai dėmesio. Glutationo lašelinė dažniausiai minima kalbant apie intraveninį glutationo skyrimą, tačiau prieš renkantis tokią procedūrą verta atskirti paties glutationo biologines funkcijas nuo konkrečiai infuzijai priskiriamų savybių.
Tai svarbus skirtumas. Galime turėti daug duomenų, kad tam tikra medžiaga atlieka svarbų vaidmenį žmogaus organizme, tačiau tam, kad būtų galima tvirtai kalbėti apie papildomo jos skyrimo poveikį, reikia atskirų klinikinių tyrimų.
Antioksidantas nereiškia universalaus atsakymo
Žodis „antioksidantas“ skamba teigiamai, todėl aplink jį lengvai atsiranda drąsių pažadų. Glutationas kartais siejamas su energija, organizmo „valymu“, geresne odos būkle, imunitetu ar greitesniu atsistatymu.
Tokius teiginius reikėtų vertinti atskirai.
Oksidacinis stresas yra realus biologinis procesas, o glutationo vaidmuo palaikant ląstelių redokso pusiausvyrą gerai žinomas. Tačiau žmogaus savijauta priklauso nuo miego, mitybos, fizinio aktyvumo, ligų, vartojamų vaistų ir daugelio kitų veiksnių.
Todėl vienos medžiagos nereikėtų laikyti universaliu būdu nuovargiui ar kitoms nespecifinėms problemoms pašalinti.
Kodėl glutationas dažnai siejamas su oda?
Dar viena priežastis, dėl kurios apie glutationą pradėta daugiau kalbėti, yra kosmetinis jo naudojimas. Tyrimuose vertintas galimas ryšys su melanino gamyba ir odos pigmentacija.
Čia verta išlaikyti sveiką skepticizmą. Mokslinėje literatūroje galima rasti tyrimų apie geriamąjį, vietiškai naudojamą ir intraveninį glutationą, tačiau jų rezultatai bei įrodymų kokybė skiriasi.
Intraveninio glutationo naudojimas odos šviesinimo tikslais vertinamas gana prieštaringai. Trūksta stiprių duomenų apie ilgalaikį saugumą, o literatūroje aprašomos ir galimos nepageidaujamos reakcijos. Todėl reklaminis pažadas apie greitą odos pokytį nėra pakankama priežastis procedūrai pasirinkti.
Ar organizmui apskritai gali pritrūkti glutationo?
Glutationo kiekis organizme nėra pastovus. Jo būklei gali turėti įtakos amžius, mityba, ligos ir oksidacinį stresą veikiantys veiksniai.
Organizmui glutationo gamybai reikalingos aminorūgštys gaunamos su maistu. Dėl to pakankamas baltymų kiekis ir subalansuota mityba išlieka svarbūs natūraliems organizmo procesams.
Čia slypi gana paprasta mintis: prieš galvojant apie vieną pasirinktą medžiagą verta pasižiūrėti į bendrą mitybos ir gyvenimo būdo vaizdą.
Lašelinė vis tiek yra medicininė procedūra
Kartais intraveninės infuzijos pateikiamos beveik kaip grožio ar poilsio ritualas. Vis dėlto adatos įvedimas į veną ir medžiagos leidimas tiesiai į kraujotaką nėra tas pats, kas išgerti maisto papildą.
Intraveninės procedūros gali turėti nepageidaujamų reakcijų, o glutationas gali būti nesuderinamas su kai kuriais tuo pačiu intraveniniu keliu skiriamais preparatais. Dėl to prieš procedūrą svarbu įvertinti sveikatos būklę, vartojamus vaistus ir priežastį, dėl kurios ji apskritai svarstoma.
Jei glutationo infuzija domina dėl nuolatinio nuovargio ar kitų sveikatos simptomų, pirmas klausimas turėtų būti ne „kiek lašelinių reikia?“. Naudingiau išsiaiškinti, kodėl atsirado pats simptomas.
Glutationas organizme iš tiesų atlieka svarbias funkcijas. Tai nėra rinkodaros išgalvota medžiaga. Tačiau nuo šio fakto iki teiginio, kad intraveninis glutationas kiekvienam pagerins savijautą, odą ar energiją, yra nemažas atstumas. Būtent šį skirtumą verta prisiminti, kai biologijos terminas tampa populiaria sveikatingumo procedūra.