Pirkimas dėvėtų drabužių internetu dažnai prasideda nuo vieno sakinio galvoje: „oho, koks radinys“. Ir viskas, pirštas jau ant „pirkti“. Esu taip nudegęs… kartą užsakiau „tobulą“ megztinį, kuris atrodė kaip naujas, o atėjęs turėjo tokį kvapą, kad net skalbimas du kartus nepadėjo. Nuo to karto supratau: daug kas pamirštama ne dėl žinių trūkumo, o dėl skubėjimo.
Jei naršai Kreskat.com ir nori, kad pirkinys būtų džiaugsmas, o ne „na gerai, dėvėsiu namie“, verta prisiminti kelis dalykus, kuriuos žmonės dažniausiai praleidžia.
1) Jie pamiršta, kad svarbiausias yra matavimas, o ne dydžio raidė
Raidės S, M, L skamba aiškiai, bet realybėje jos plaukioja. Vieno gamintojo M yra kito gamintojo S, o kartais ir XL, keista, bet taip būna. Žmonės perka „pagal įprotį“, o paskui stebisi, kodėl rankovės trumpos.
Kad būtų paprasčiau, prieš perkant visada padarau vieną dalyką: išsitraukiu savo mėgstamą panašų drabužį ir pasimatuoju jį centimetru. Tada lyginu su pateiktais matmenimis.
Trumpa atmintinė, ką verta pasitikrinti:
- krūtinės plotį (nuo pažasties iki pažasties)
- ilgį nugaroje (nuo apykaklės iki apačios)
- rankovės ilgį (jei tai švarkas ar megztinis)
- kelnių liemens plotį ir vidinę siūlę
2) Jie žiūri į „gražų vaizdą“, bet neįsižiūri į vietas, kurios išduoda dėvėjimą
Labiausiai dėvisi ne priekis. Dėvisi ten, kur trinama kasdien, ir tai galima pamatyti, jei tik pasididini nuotrauką. Žmonės dažnai žiūri į bendrą kadrą, o detales palieka „vėliau“, tik vėliau jau būna po pirkimo.
Aš pirmiausia tikrinu apykaklę, pažastis, rankogalius, kelnių vidinę pusę. Jeigu ten audinys papilkėjęs, suplonėjęs ar blizga, drabužis jau išėjęs nemažai kilometrų.
3) Jie pamiršta apie kvapą, kuris kartais kainuoja daugiau nervų nei pats pirkinys
Šitas punktas nepatogus, bet tikras. Dūmų, rūsio, stiprių kvepalų kvapas gali įsigerti taip, kad net cheminis valymas ne visada padeda. Žmonės dažnai galvoja „ai, išsiskalbs“, o paskui gailisi.
Jei aprašyme minima, kad drabužis ilgai sandėliuotas ar tiesiog „turi kvapą“, aš jau atsargus. Geriau rinktis kitą variantą, nes pasirinkimo vis tiek yra.
4) Jie perka „progai“, bet nepagalvoja, ar drabužis turės vietą kasdienybėje
Čia klasika. Nusiperki įspūdingą švarką, kurį realiai dėvėsi vieną kartą. Atrodo smagu, bet spintoje jis paskui stovi kaip graži dekoracija.
Man padeda paprastas klausimas: su kuo tai dėvėsiu bent 3 kartus per artimiausią mėnesį? Jei neturiu atsakymo, vadinasi pirkinys labiau emocinis nei praktiškas. Emocija gerai, bet tegul ji būna protinga.
5) Jie pamiršta, kad sudėtis gali pakeisti visą pojūtį ant kūno
Nuotraukoje viskas gražu. Ant kūno, visai kita istorija. Sintetika kartais „kanda“, kai kurie audiniai neleidžia odai kvėpuoti, kiti greitai elektrinasi. Žmonės praleidžia sudėtį, nes atrodo „nuobodu“.
Aš renkuosi paprastai: jeigu drabužis bus prie kūno, sudėtis tampa svarbiausia. Marškinėliai, palaidinės, megztiniai. Jei bus ant viršaus, galiu atleisti daugiau.
6) Jie pamiršta, kad geras pirkinys prasideda nuo tempo
Didžiausia klaida yra skubėti. Dėvėtų drabužių pirkimas yra kaip medžioklė: laimi tas, kuris moka luktelėti ir pažiūrėti dar kartą. Kartais užtenka 10 minučių pertraukos ir staiga pamatai, ko nepastebėjai.
Jei randi variantą Kreskat.com ir dvejoji, geriau dar kartą peržvelk detales, o tik tada spausk „pirkti“. Kai taip darai, mažėja grąžinimų, mažėja nusivylimų, o spintoje daugėja drabužių, kurie tikrai tampa mylimi.