Klausimas skamba beveik provokuojamai, bet jį vis dažniau užduoda ir jaunavedžiai, ir jubiliejų organizatoriai. Kai kiekvienas svečias nešiojasi kišenėje kamerą, kuri prieš dešimtmetį būtų kainavusi kaip padėvėtas automobilis, atskira eilutė sąmatoje ima atrodyti kaip perteklius. Atsakymas nėra nei taip, nei ne.
1. Ką telefonai iš tikrųjų padaro gerai
Reikia pripažinti akivaizdų dalyką: telefonai fotografuoja puikiai. Dienos šviesoje, lauke prie ilgo stalo, paprastas žiūrovas nepamatys skirtumo tarp telefono ir profesionalios technikos. Svečiai užfiksuoja ir tai, ko fotografas niekada nepamatys, nes jis fiziškai negali stovėti prie visų stalų vienu metu.
Telefonai laimi ir spontaniškumu. Niekas nesitempia, kai draugas pakelia ekraną per vakarienę. Būtent iš tokių kadrų dažniausiai gimsta nuotraukos, kurios vėliau keliauja į grupės pokalbį ir sulaukia daugiausia reakcijų, nors techniškai jos toli gražu nėra tobulos.
Yra ir trečias privalumas, apie kurį pamirštama. Telefonų kadrai pasiekia žmones tą patį vakarą. Fotografo darbas atkeliauja po dviejų savaičių ar mėnesio, kai emocija jau atslūgusi, o svečiai nebeturi progos apie šventę pasikalbėti.
2. Kur jie pralaimi kiekvieną kartą
Problemos prasideda sutemus. Salėje, kurioje dega girliandos ir viena lempa, telefono kadrai virsta triukšmingomis dėmėmis. Vakaro programa, šokiai, pirmasis tostas ir visa antroji šventės pusė lieka užfiksuota taip, kad po savaitės tų nuotraukų nebesinori nė žiūrėti.
Antra bėda paprastesnė. Niekas tų kadrų nesurenka. Jie lieka išsibarstę po penkiasdešimt telefonų, pusė jų per metus ištrinama dėl vietos trūkumo, o organizatorius galiausiai turi kelias atsitiktines nuotraukas, gautas iš dviejų draugų. Prisiminimas tarsi buvo, bet jo niekas nebeturi.
Trečia problema pastebima tik po kelerių metų. Telefonų kadrai beveik visada vertikalūs, todėl juos sunku ir įrėminti, ir sudėti į fotoknygą. Kai po penkerių metų prireikia vienos normalios nuotraukos iš tos dienos, paaiškėja, kad tinkamo formato kadro paprasčiausiai nėra.
3. Kodėl vis dažniau renkamasi trečią variantą
Pastaraisiais metais renginiuose įsitvirtino būdas, kuris nekonkuruoja nei su fotografu, nei su telefonais. Statomas atskiras taškas, kur svečiai fotografuojasi patys, kada nori ir su kuo nori, o rezultatas iškart atsiduria vienoje vietoje ir nedingsta kitą savaitę.
Regioninių švenčių ir miestelių renginių organizatoriai pastebi, kad toks fotoveidrodis pritraukia žmones, kurie prie scenos nė nesiartina. Prie jo susirenka vaikai, paaugliai ir vyresnio amžiaus lankytojai, o tai retai pavyksta bet kuriai kitai programos daliai.
Derinys dažniausiai būna toks: fotografas paliekamas oficialiajai daliai ir portretams, telefonai daro savo darbą prie stalų, o savarankiškas fotografavimosi taškas uždengia vakarinę programą. Kiekvienas iš trijų šaltinių dengia tai, ko kiti du fiziškai nepasiekia, ir nė vieno nereikia atsisakyti dėl kitų.