„Dar penkios minutės.“ Suaugusiajam toks sakinys visiškai aiškus, tačiau mažam vaikui penkios minutės gali reikšti beveik bet ką. Kartais jos atrodo labai ilgos, o kartais prabėga nepastebimai. Laikas vaikui yra sunkiai apčiuopiamas, todėl paprastas prašymas apsirengti per dešimt minučių gali baigtis derybomis, žaidimu su kojine ir klausimu, kodėl jau reikia eiti.
Situacija pasikeičia, kai laikas tampa matomas arba susiejamas su veikla. Vietoje nuolatinio suaugusiojo raginimo atsiranda aiški užduotis: ar spėsi susitvarkyti žaislus, kol baigsis skirtas laikas? Staiga kasdienė pareiga įgauna žaidimo taisykles, o vaikas gauna aiškesnį orientyrą.
Kodėl „paskubėk“ vaikui dažnai nieko nepasako?
Suaugusieji laiką vertina automatiškai. Žinome, kiek maždaug užtrunka apsirengti, papusryčiauti ar susidėti daiktus. Vaikas tokios patirties dar neturi. Pasakymas „greičiau“ nepasako, kiek greičiau reikia judėti ir kada veikla turėtų baigtis.
Dėl šios priežasties nuolatinis skubinimas gali erzinti abi puses. Tėvui atrodo, kad vaikas neklauso, o vaikui atrodo, kad suaugęs žmogus be aiškios priežasties vis kartoja tą patį.
Čia gali praversti laikmačiai. Jie suteikia veiklai aiškias ribas. Vaikas gali matyti ar girdėti, kada laikas baigiasi, todėl užduotis tampa suprantamesnė. Vietoje neaiškaus „susitvarkyk greičiau“ galima susitarti, kiek laiko skiriama žaislams sudėti.
Paprasta buities užduotis gali virsti mažu iššūkiu
Vaikams dažnai smagiau atlikti veiksmą, kai jame atsiranda tikslas. Tvarkyti kaladėles nėra labai viliojanti veikla, tačiau pabandyti jas surinkti per sutartą laiką jau visai kas kita.
Toks principas gali būti naudojamas skirtingose kasdienėse situacijose. Svarbiausia jo nepaversti nuolatinėmis lenktynėmis. Vaikui nereikia kiekvieną rytą kovoti su sekundėmis. Laiko skaičiavimas geriausiai veikia kaip aiškus susitarimas arba retkarčiais pasiūlomas žaidimas.
Kasdienybėje galima išbandyti kelias paprastas užduotis:
- surinkti išmėtytus žaislus per sutartą laiką;
- pasiruošti išeiti iš namų iki signalo;
- atlikti trumpą mokymosi užduotį ir po jos padaryti pertrauką;
- sutarti, kiek dar truks žaidimas prieš vakarienę;
- skirti kelias minutes kambario ar darbo stalo sutvarkymui.
Tokios užduotys vaikui parodo, kad laikas turi pradžią ir pabaigą. Po kurio laiko penkios ar dešimt minučių tampa kur kas aiškesne sąvoka.
Laikrodis gali mokyti net tada, kai niekas nesėdi prie vadovėlio
Laiko pojūtis formuojasi per patirtį. Vaikas gali išmokti skaičius laikrodyje, tačiau tai dar nereiškia, kad jis jaučia skirtumą tarp dviejų ir dvidešimties minučių. Tam reikia realių situacijų.
Galima atlikti nedidelį eksperimentą. Paprašykite vaiko spėti, kiek veiklų jis suspės atlikti per penkias minutes, o paskui patikrinkite. Gal jis manys, kad per tiek laiko galima pastatyti milžinišką kaladėlių pilį, apsirengti ir dar pavalgyti. Rezultatas greitai parodys, kiek iš tiesų trunka penkios minutės.
Tokie bandymai natūraliai sieja skaičius su kasdieniu gyvenimu. Vaikas neįsimena sauso apibrėžimo, jis patiria laiko trukmę savo veiksmais.
Kada žaidimas pradeda erzinti?
Čia verta stebėti vaiko reakciją. Vienam lenktynės su laiku kelia smalsumą, kitam gali sukelti įtampą. Jei vaikas pradeda nervintis vos pamatęs skaičiuojamas minutes, verta pakeisti naudojimo būdą.
Laiką galima rodyti ramiai, nekeliant tikslo būtinai suspėti. Tarkime, sutariama, kad vaikas dar dešimt minučių žais, o pasibaigus laikui eis praustis. Tokiu atveju laikrodis tampa perspėjimu apie artėjantį veiklos pasikeitimą, o ne varžovu.
Tai gali būti naudinga ir tėvams. Vietoje penkių priminimų „jau reikia baigti“ lieka vienas iš anksto aptartas susitarimas. Vaikas žino, kas nutiks po signalo, todėl perėjimas nuo vienos veiklos prie kitos gali būti ramesnis.
Laiko pojūtis gimsta iš kasdienių mažų patirčių
Vaikui nebūtina rengti atskiros pamokos apie minutes ir valandas kiekvieną vakarą. Daug daugiau duoda trumpi susitarimai pusryčiaujant, tvarkantis, ruošiantis į lauką ar atliekant namų darbus. Po truputį atsiranda suvokimas, kiek galima nuveikti per penkias minutes, kodėl pusvalandis yra gerokai ilgesnis ir kodėl pažadas „dar minutę“ iš tikrųjų turi pabaigą.
O kai laiko skaičiavimas retkarčiais tampa žaidimu, vaikas gauna dar vieną priežastį mokytis to nepastebėdamas. Kartais būtent tokios kasdienės patirtys įsimena geriau už ilgą aiškinimą prie stalo.